Įdomu
Adrija Čepaitė: triukas, kuris padės kalbėti įdomiai ir įtikinamai
– Kodėl ir kokie žmonės ateina mokytis viešojo kalbėjimo?
– Šis klausimas turi labai daug sudedamųjų ir sluoksnių. Seniau, gal prieš 15 metų, kai tik pradėjau dirbti šioje srityje, kėliau sau tikslą išmokyti žmogų gerai kalbėti viešai. Jeigu dabar pažvelgčiau į tą laiką ir į šiandien dieną – tai yra dvi skirtingos Adrijos, du skirtingi žmonės ir du skirtingi tikslai. Dabar aš suprantu viešąjį kalbėjimą kaip labai galingą įrankį, kuris keičia mūsų santykį su pasauliu, savimi, kuris mums leidžia pažinti save, savo asmenybę. Tai du skirtingi dalykai. Jeigu mūsų žodžiai ir tekstas paklūsta asmenybei, tai mūsų balsas paklūsta mūsų sielai. Tai pajusti tą ryšį tarp savo esybės ir asmenybės, būti pilnatvėje su savimi ir tik tuomet ryšyje su pasauliu. Viešoji kalba yra įrankis atrasti šį vienį. Tai mechanizmas, kuris mums padeda keliauti į gylį ir per tai išeiti į išorę.
– Negalvoti, kaip aš skambėsiu, kaip mane išgirs, o pirmiausia, kaip aš pats tame esu, kiek vieningai
save transliuoju?
– Čia toks dvigubas žaidimas vienu metu. Manęs vis klausia, ar charizmatiškam reikia gimti, ar tokiu
galima tapti. Atsakymas – charizmatišku galima tapti ir net būtina tapti. Labai daug intravertiškų žmonių yra fantastiškai charizmatiški žmonės. Charizmatiški žmonės yra tie, kurie aplinkinius šiek tiek pakelia, leidžia jiems pasijusti savo potenciale. Jie bendrauja ne tiek su tuo žmogumi, kurį mato ir jaučia dabar, o su jo potencialu. Štai kas yra charizma. Aš bendrauju su žmogumi, su jo potencialu ir mano visas dėmesys yra tame pokalbyje ir ryšyje su tuo žmogumi, ir man tuo metu visai nerūpi, kaip aš atrodau. Bet tam, kad man nerūpėtų pasirodyti ar padaryti įspūdį, tam aš turiu būti taikoje su savimi. Tam turiu pilnai priimti save kaip asmenybę, kaip gyvą būtybę, kuri nėra tobula. Juk visada bus geresnių, protingesnių, šaunesnių ir t.t. Dirbant dėstytoja mokiausi kalbėti su potencialu. Kai ateina jaunas žmogus, aš matau jo potencialą ir mano vienintelė užduotis yra jį skatinti. Aišku, galiu ieškoti trūkumų ir koncentruotis į tai, tačiau tai niekada nepadeda. Aš niekada studentams nesakydavau pastabų, visada sakiau, ką galima padaryti geriau. Kaip mokytoja turiu pamatyti kiekvieno žmogaus potencialą, o visa kita nutinka savaime. Mūsų dėmesys yra mūsų dievas, ten kur mūsų dėmesys – ten mūsų energija. Sutelk dėmesį į tai, kas
gerai – ugdysi tai ir būsi laimingas.
– O kaip turiu jaustis kalbėdamas? Kaip suprasti, kad jau gerai, o kada dar reikėtų pasigilinti į save?
– Kai mes nustojame galvoti kaip mes atrodome, kai mūsų visas dėmesys yra skirtas auditorijai ar vienam žmogui. Kai mes esame tiek panirę, kad jaučiame, kaip slenka pokalbis, kokį geriausią žodį parinkti, kad būtume geriau suprasti. O kol mes galvojame, kaip mane supras, ką čia pagalvos – tol mes mokymosi procese ir tai yra gerai. Visada siūlau įrankį – slaptą kamerą. Tiems, kas pradeda mokytis, siūlau įsivaizduoti, kad jus sekioja kamera ir jūs visada kalbate į tą kamerą, esate šiek tiek vaidmenyje. Tada ir gestai bus gražesni, ir mimika fainesnė. Ir ta kamera jus sekioja visur. Kiek reikia tada pagalvoti! Juk ir žodžius geresnius norisi parinkti, ir humoro įterpti, ir t.t. Aišku, ta kamera pasimiršta, bet jei taip pažaisime mėnesį – tai labai stipriai koreguoja mūsų žodžius. Kartais aš klausiu savo mokinių, sakau, o tavo pašnekovas, kaip jis į tave žiūrėjo? Sako neatsimena. O tai kur tu buvai, jei nepameni žmogaus, su kuriuo tu kalbėjai? Ar tai dialogas? Tai – monologas, o viešoji kalba visada yra dialogas.
– Gal yra kažkokie receptai, kaip atsidurti tam kontakte?
– Žinote, kas sukuria ryšį? Pauzės. Kai mes leidžiame sau kartu patylėti. Kai mes kalbėdami girdime savo pašnekovą, nors jis nekalba. Kai mes girdime ir klausome salės. Kai užduodame klausimą ir nepuolame į jį atsakinėti iš karto, o laukiame reakcijos, žvilgsnio, atodūsio ar pan. O sulaukus – nepuolame toliau kalbėti. Pabūname tame bendrame sprendime ir tik tuomet judame toliau. Tai sukuria ryšį, bendrumą, tiesą, kuri yra apie mus abu, ne apie mane vieną. Nieko nėra baisiau kai žmogus atsistoja ant scenos ir byloja tiesą. Pats paklausia, pats atsako, pats savimi žavisi. Tai nieko bendro neturi su viešąja kalba, tai – spektaklis. Viešoji kalba nėra monologas, tai – ryšys.
– Reikia tarsi pasikviesti į savo sodą ir po jį pavedžioti klausytoją?
– Taip, pasikviesti ir pabūti kartu. Sėkmę prezentacijai reiškia tai, kai mes nuimame nuo savęs atsakomybę būti teisiais. Aš kartais kalbėdama viešai savęs paklausiu klausimo į kurį net neturiu atsakymo. Atrodo, pati sau paspendžiu spąstus, paklausiu žmonių, gal jie žino? Bet jei aš stoviu scenoje ir aš žinau viską, tuomet tai jau tampa monologu ir neveikia.
– Koks būtų esminis patarimas pradedantiesiems?
– Yra labai paprastas būdas, kurį mes visi galime nuolat praktikuoti. Tai prieš pradedant bet kurį sakinį, turime savęs paklausti, ką aš noriu pasakyti? Idant mūsų smegenys išmoktų kalbėti mintimis ir žinotų, kad dabar turi pasakyti vieną mintį. Ne ką nors, ne kaip nors, o vieną mintį. Pagalvokite, ką aš noriu pasakyti? Ir tik tada startuokite. Kai tą mintį pasakote – sustokite. Bėda ta, kad mes pasakome mintį, o po to kažkaip ją tobuliname, pridedame, paaiškiname. Tam nėra reikalo. Dar vienas dalykas – po pokalbių viską apibendrinkite. Pavyzdžiui, pasikalbėjome ir sakome, kaip mes apibendrintume šitą pokalbį? Jis sukūrė vertės ar mes čia dviese pakudakavome? Pavyzdžiui, sėdime kompanijoje ir aš sėdžiu ir galvoju, kaip aš tai apibendrinčiau? Apibendrinimai mus moko glaustumo, konkretumo.
– Yra žmonės, kurie viduje galvoja taip gražiai ir nuosekliai, bet kai pradeda garsiai sakyti savo mintis, jie jas tarsi suvalgo. Jų balsas sakinio pabaigoje nutyla.
– Va čia mes atėjome iki to savęs priėmimo arba nepriėmimo. Jei aš abejoju savimi ir labai daugelyje sričių savęs nepriimu, arba aš sakau, kad esu tobulas, tai išėjęs į išorę aš pradedu save kritikuoti. Dar mintis nepasibaigė, o aš jau save sukritikavau. Arba būna žodžio galūnės nuvažiuoja į apačią. Čia yra tas santykis, kur aš kritikuoju save eigoje, tai darau dažniausiai tada, kai galvoju, ką apie mane galvoja kiti. Kol mes susikoncentravę į save ir manome, kad mes labai daug reiškiame pasaulyje ir kažkas pasikeis jame nuo to, ką pasakysime, tai mes esame savo paties įkaitai. Jei aš nusprendžiau, ką aš noriu pasakyti ir kad tikrai noriu tai padaryti, tai kas mane gali sustabdyti, jei noriu ir žinau savo tikslą? Čia neturėtų kilti klausimas, kaip aš atrodau, aš juk sakau ne dėl savęs, o dėl kito. Bet jei aš kitam darau įspūdį, tada jau aš dedu pastangų. Viena mano dėstytoja pasakė frazę, kurią aš kartoju: „Jūs visi prisiminkite, kad scenoje stengiasi tik durniai ir arkliai“. Pastangos visada atrodo prastai, o jei mes viduje dedame pastangų, tai mes apie save, jei mes apie save, tai visada problema. Pastangos rodo, kad aš apie save, kad noriu pasirodyti.
– O koks tada turėtų būti tas vidinis jausmas? Jei ne pastangos?
– Reikėtų galvoti apie tai, kokio pokyčio noriu iš šio pokalbio? Ką aš noriu, kad tu sužinotum? Jeigu mano tikslas yra pokytis kitame, o ne manyje. Mes labai daug apie save šitame pasaulyje, šiek tiek gal per daug, už tai sunku gyventi, tada atrodo, kad viską reikia daryti taip puikiai ir teisingai, o tada norime gauti daugiau nei mums priklauso ir pykstame, jei negauname, jei nevyksta taip, kaip aš noriu.