Įdomu

Subrendus įsigyti šunį — pagal ką rinktis?

Esu turėjusi atvejų, kai žmonės yra įsitikinę, kad yra pasiruošę šuniui, tačiau pasikalbėjus paaiškėja, kad jiems labiau tinka katė, žuvytės ar pliušinis šuo. Taip yra todėl, kad pirmiausia svarbu įsivertinti savo laiko ir finansines galimybes. Dažnai jas įsivertiname labai ribotai – dabar turime laiko, tad galime įsigyti augintinį. Vis dėlto, įsivertinti galimybes reikėtų 15-ai artimiausių metų, nes įprastai tiek gyvena šunys. Dažnas pamiršta įvertinti, kad gyvūnai daug kainuoja: kokybiškas maistas, gydymas, trenerių paslaugos. Jei jau tikrai esate pasiruošęs šuniui, tuomet reikėtų atidžiai atsižvelgti, kokią veislę rinktis. Svarbu apmąstyti, ar jums reikia kompanjono, ar renkatės šunį sportui, kiek turite laiko ir kantrybės, ar norite didesnės veislės šuns, ar turite, o gal planuojate ateityje turėti vaikų, galbūt nenorite mažo šunelio, o verčiau imsite suaugusį iš prieglaudos ir t.t.

Svarbiausia žiūrėti ne į šuns išvaizdą, bet į charakterio savybes ir kaip jos yra suderinamos su jumis. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad turiu nemažai atvejų, kai žmonės pirko šunis žiūrėdami į grožį arba matydami tuos šunis filmuose, pas draugus ar dar kažkur, kur jie yra tvarkingai išauklėti, gražiai vaikšto be pavadėlio. Nusiperka lygiai tą pačią veislę ir vėliau skundžiasi, kad jų šuo nevaikšto be pavadėlio. Tai, ką jūsų šuo mokės nepriklauso nuo veislės, tai įdirbio reikalas. Ir kartais tas susižavėjimas šunimis, nepagalvojimas, kiek žmonės įdėjo darbo, kad tas šuo taip elgtųsi, nuvilia ateityje, nes nusiperka žmonės ar tai per aktyvų ar sau per lėtos veislės šunį. Veislės pasirinkimas yra pakankamai sudėtingas procesas ir visada drąsiai galite kreiptis į specialistus, kurie patars.

Savo mokymuose „Go Forward Academy“ esate minėjusi, kad šunelių socializacijos langas užsidaro maždaug 12-16 savaitę, tad kai jau šunį parsiveži į namus, jis turėtų būti jau socializuotas. Vis dėlto, šunų šeimininkai žino, kad naują namų gyventoją reikia pradėti mokyti ir socializuoti patiems. Nuo ko pradėti?

Socializacija jau turėtų būti atliekama veislyne ir tikrai atsakingi veislynai tą daro — šuniukai jau būna pamatę pakankamai daug dirgiklių, daug situacijų, daug skirtingos aplinkos. Nuo ko reikėtų pradėti, tai pirmiausia parodyti šuniui situacijas ir jas parodyti taip, kaip mes norime, kad šuo matytų. Vadinasi, kad jeigu mes planuojame su šuniu eiti į kavines, lankytis viešose vietose, tai turime ten eiti, bet sukurti malonias asociacijas, kad šuo jaustųsi ten gerai ir saugus. Yra trys pagrindiniai dalykai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį: garsai, paviršiai ir naujos vietos.

Svarbu, kad šuo būtų pripratęs prie garsų ir jų nebijotų. Garsų socializaciją galima pradėti ir namuose leidžiant per „Youtube“ įvairius garsus ir maitinant šuniuką, su juo žaidžiant, užsiimant jam smagia veikla. Dažnas žmogus pamiršta paviršių socializaciją, nepagalvojame, kad suaugęs šuo bijos lipti laiptais ar grotelėmis. Vaikščiojant mieste reikėtų ieškoti visokių keistesnių paviršių, prašyti šuniuko ten užlipti, atsistoti, apsisukti, atsigulti, atsisėsti gausiai apdovanojant maistu ar žaislu. Naujų vietų socializacija reiškia, kad mūsų šuniukas nuo pat patekimo į mūsų namus turėtų matyti ne tik namų kiemą ir namų kambarius, bet ir kitas erdves, kur galėtų susirinkti naujų patirčių, naujų kvapų bagažą.

Kalbant apie socializacijos langą labai svarbus vienas dalykas – neperspausti šuniuko. Skirtingos veislės, skirtingi šunys gali skirtingai priimti naujus dalykus ir vienam šuniukui gali būti mažai 15 minučių pasivaikščiojimo aplink, tarkime, parduotuvę, kaip naują vietą, kitam šuniukui gali būti per daug. Socializacija kartais gali būti ir žalingas dalykas, jeigu mes nuolatos šunį tempsime į naujas vietas, neleisime jam nei trupučio pailsėti, atsipūsti. Tada šuniukas paprasčiausiai perdegs ir kiekvieną patirtį priims ne su geru noru, bet su jausmu, kad jį tai vargina — šuniukas darosi, kaip ir vaikas, jautresnis, irzlesnis ir tam tikros situacijos gali sukurti nemalonią patirtį. Nepanikuokite, jei tas socializacijos langas ir užsidaro, tai nereiškia, kad jūsų šuniui viskas, jau negalėsite jo socializuoti — galėsite. Tiesiog, šuo jau patirtį priims šiek tiek kitaip: įtariau, atsargiau. Reikės įdėti daugiau darbo.

Jei teisingai suprantu, tai socializacija yra šuns gebėjimas jaustis ramiai, iš principo, ramiai bet kokioje aplinkoje, kur yra kartu su šeimininku ar net ir be šeimininko?

Taip, aš manau, kad komandų išmokti spėsite visada, ir 10-ies metų šuo puikiai išmoks komandą „sėsk“. O štai socializuoti šunį, mokyti jį ramiai reaguoti į aplinkos dirgiklius, kuo toliau, tuo bus sunkiau. Kodėl? Todėl, kad šuo jau turės patirtį, tarkime, kad prie gatvės yra nesaugu, triukšminga ir dėl to nesinori ten būti. Kuo daugiau šuo tos patirties susikaups, tuo sunkiau vėliau bus jam parodyti, kad prie gatvės yra smagu ir ramu.

Ką reiškia šuniuko socializacija tarp šunų, ar tai tapatu socializacijai mieste?

Kai pasakai socializacija — žmonės iškart įsivaizduoja, kad dabar nuvesime šunis, suleisime juos į aptvarą ir jie lai ten socializuojasi. Nieko panašaus, klaidinga manyti, kad suleidus šunį su kitais šuniukais jis bus socializuotas ir gerai su visais sutars. Gali įvykti visokių situacijų, pavyzdžiui, šuniuką gali išgąsdinti, jį gali užgauti ir kaip tik ateityje turėsite pasekmę, kad šuo puola kitus šunis, nuo jų bėga, ant jų garsiai loja. Derėtų kurti tokią šuns patirtį, kad visame socializacijos procese smagiausia dalis yra šeimininkas, o ne bėgti prie kitų šunų pasisveikinti. Kitu atveju ateityje vėlgi turėsite problemą, kai šuo nevaldomai bėgs prie kitų šunų, los ir jūsų nematys. 

Kaip išmokyti šunį važiuoti automobiliu? Ar būna įgimtų baimių?

Įgimtų baimių gali būti, bet tai dažniausiai labiau apie patirties neturėjimą, nesvarumo būsenos baimės, nes automobilyje supa, nėra smagu, girdima, kaip burzgia motoras ar pan. Dažniausia klaida, kurią daro žmonės, jei šuo bijo važiuoti automobiliu, tai veža šunį tik tada, kai reikia, pavyzdžiui, pas veterinarą, kas šuniui yra nemaloni patirtis. Taip šuniui sukuriama patirtis, kad automobiliu važiuoti nesmagu, o dar ir nuveža ten, kur nesmagu. Mano pačios mažam šuniukui nebaisu važiuoti, tačiau sukelia pykinimą ir vėmimą. Tokiu atveju patarčiau įtaisyti šuniuką kuo stabiliau, tam reikės arba narvo, arba prisegti jį taip, kad kuo mažiau matytų per langą ir nedirgintų lekiantis vaizdas. Dar vienas dalykas – nereikia šuns iškart kažkur toli vežti.  Kai turite laiko, nuveskite šuniuką prie automobilio, ten duokite jam ką nors skanaus, įlaipinkite į automobilį, pamaitinkite, užveskite variklį, užgesinkite ir išlipkite. Kitą kartą gal kur nors trumpai nuvažiuokite. Automobilis turi tapti kasdienio pasivaikščiojimo dalis, taip sukursite šuneliui patirtį, kad kelionė nebūtinai visada yra ilga, o gal ir visai niekur nevažiuojama. Šuniui iškart ramiau, kad automobilis nėra ženklas, kad važiuojama kažkur, kur nesmagu – pas veterinarą ar pan.

O ką manote apie skrydžius lėktuvu?

Didesni šunys skraidinami atskirai nuo šeimininkų ir netiesa, kad jie skrenda kartu su lagaminais – gyvūnai skraidinami atskirame skyrelyje. Svarbu tokiai kelionei pradėti ruoštis iš anksto ir suprasti, kad jei šuo be jūsų stresuoja būdamas narve, tai tokio šuns aš lėktuvu neskraidinčiau, nes jis visą laiką ten ir prastresuos.

Kokias komandas privalu mokėti šuniui? Ar tikrai kiekvienam reikia mokėti, pavyzdžiui, komandą „gulk“?

Mano šuo Baronas moka nedaug komandų, bet man niekada jų ir nereikėjo. Svarbu, kad šuo reaguotų į savo vardą ir mokėtų komandą „pas mane“, na, nebent niekada nepaleidžiate savo šuns nuo pavadžio. Net jei ir taip, vis tiek skirčiau šiai komandai laiko, nes niekada nežinai, kas gali nutikti – gal nutrūks ar išsprūs iš rankų pavadėlis. Mažų šunelių šeimininkams viena iš pagrindinių komandų yra „palik“, kad šuniukas nerinktų šiukšlių nuo žemės. Visas kitas komandas mokykite pagal savo galimybes. Apskritai, jei šuo moka ramiai pastovėti vietoje, tai jam nėra būtina nei sėstis, nei gultis, tai ir tos komandos nėra būtinos. Viskas priklauso nuo šuns ir šeimininkų, kas planuojama ateityje. Pirmiausia visas dėmesys turėtų būti skiriamas ryšio užmezgimui, tinkamai socializacijai, reakcijai į dirgiklius, o tik tada pereinama prie komandų. 

Kaip išmokyti šunį ramiai vaikščioti šalia, netampant pavadėlio ir nelojant ant kitų šunų?

Turite sukurti šuniukui norą su jumis bendradarbiauti, o jis kuriamas ne tik skaniukais, bet ir žaislais, emocijomis. Pradėkite nuo ramesnės aplinkos ir daug žaiskite su šuniuku, bendraukite ir tuomet tai perkelkite į lauką. Dar vienas dalykas, jei mes šuniukui namuose skiriame labai daug laiko ir dėmesio, tai lauke jis praranda dėmesį šeimininkui, aplinkoje mato ir jaučia daugybę kitų dirgiklių, kurie įdomesni. Šuo supranta, kad namuose gaus jūsų dėmesio, tad lauke gali skirti laiką kitiems dalykams. Vienas iš sprendimo būdų galėtų būti su šuniuku mažiau bendrauti namuose, leisti jam ilsėtis ir nuobodžiauti, o komandų ir žaidimų laikas – lauke. Beje, ne visada šunį reikia apdovanoti skaniukais, kartais nuo gero ar blogo streso šuns skrandis nefunkcionuoja ir jis negali to skaniuko paimti. Reikia šunį pagirti, sudominti, apdovanoti ne vien maistu.

Per pandemiją šunys įprato šalia turėti šeimininkus visada, ką daryti, kai jau grįžtame į biurus?

Jau esant namuose su šuniu pabūkite atskiruose kambariuose, paprašykite šuns pabūti narve, jei ten jį paliekate. Savaitgalį galite, pavyzdžiui, kelioms minutėms išeiti iš namų ir neskatinti šuns visada būti tarsi prilipusio prie savęs. Labai daug žmonių daro vieną klaidą, kai mažus šunelius leidžia paskui save į tualetą. Tokių įpročių reikėtų atsisakyti, kad šuo, jums judant patalpoje, mokėtų išbūti vienoje vietoje ir nepanikuoti. Jei šuo mažytis, tai siekiant nesukelti jam daug streso, turėtumėte dieną planuotis taip, kad bent per pietus grįžtumėte namo jį pavedžioti. Šuo namuose turi likti nuvargintas, kad namuose nenorėtų siausti, o norėtų miegoti. Tad prieš išeinant iš namų galite su juo pasivaikščioti naujoje aplinkoje, padaryti komandų ir grįžus kiek palaukti, kol nurims. Kitas dalykas, jei šuo paliekamas ne narve, tuomet namai turi būti paruošti – nepaliekama daiktų, kuriuos griauždamas šuo galėtų susižeisti. Apskritai, šuniuką reikėtų mokyti, kad namai yra ramybės zona, o siaučiama lauke.

Ką daryti, kai šuo loja, kaimynai pyksta, o ir pačiam galvą pradeda skaudėti, kai kiekvienas garsas aplojamas?

Socializacija arba nujautrinimas. Jei nespėjome šuns socializuoti, tuomet reikia imtis nujautrinimo programos. Kai esate namie, tai žaidžiant su šuniu, ar jį maitinant, ar tiesiog jam gulint paleiskite kokius nors garsus per kompiuterį, raskite tokį garsą, kuris keltų šuns reakciją, o jam sureagavus tą garsą nutylinkite ar išjunkite, tačiau patys niekaip į jį nereaguokite, neraminkite šuns, tiesiog apsimeskite, kad to garso net nebuvo, tuomet šuo ims ir pats nereaguoti į juos. Kalbant apie kaimynus, parsivežant mažą šunelį nepatingėkite užeiti pas kaimynus ir įspėti, kad šuniukas dabar mokosi būti namuose ir neloti, tuomet ir kaimynų pyktis ženkliai sumažėja, žmonės supranta, kad šunys kaip ir vaikai – mokosi ir nė vienas negimė mokėdamas.

Ar tiesa, kad šuniukai bando tarsi išnaudoti visas šeimininko silpnybes, plėsti ribas, kas jam galima, o kas ne?

Taip, visada sakau, kad taisyklių kūrimas prasideda nuo pat pirmos dienos šuniukui įžengus į jūsų namus. Tai reiškia, kad jei nusprendžiame, kad šuo nemiegos lovoje, vadinasi jis nemiegos joje ir pirmą naktį, kai yra mažiukas, mielas ir jam liūdna ir net tada, kai susirgo. Iš karto įsigykite šuniukui guolį ir jis turi miegoti jame. Šunys vadovaujasi principu „naudinga / nenaudinga“. Jeigu šuniui patiks miegoti lovoje, jis kasdien bandys tai kartoti ir vieną dieną jums palūžus jis susikurs patirtį, kad lovoje miegoti yra smagu. Jeigu po dviejų metų miegojimo lovoje sugalvosite, kad šuo jau per didelis ir metas jam miegoti guolyje – prireiks daug kantrybės jį to mokyti. Šuo nesupras, kodėl taip viskas pasikeitė, patirs stresą, kad keičiasi taisyklės, gali imti graužti daiktus, slapta patekti ant lovos. Taigi, taisykles, kaip norite gyventi artimiausius 15 metų – formuokite nuo pat pradžių.

Kaip pasiruošti ir elgtis per atostogas?

Nepamirškite taisyklių, kurias taikote namuose. Šuo nesupras, kad po atostogų vėl reikės laikytis ankstesnių taisyklių, jei leisite elgtis laisviau – grįžus namo šuo taip norės elgtis ir toliau. Dvi savaitės atostogų vėliau gali kainuoti porą mėnesių darbo, tad nepamirškite šuns rutinos.

Kokiose situacija tenka labiau treniruoti ne šunis, o jų... šeimininkus?

Nors vadinamės šunų dresuotojais, šunų treneriais, bet mes šunų praktiškai neliečiame – mes dirbame su žmonėmis. Šunys viską moka, žmonėms tereikia parodyti, ko jie iš jų nori. Dažniausios klaidos neretai susiformuoja iš nežinojimo, šeimininkų dėmesio skyrimo naujoms komandoms, triukams, bet pamirštant ramų elgesį namuose, kavinėje ar mieste. Taip pat nekuriamas ryšys su šuniu, leidžiama šuniui šėlti su visais aplinkoje, o tuomet šuo nebemato aplinkoje savo šeimininko kaip svarbesnio, smagesnio objekto. Dažna mažų šuniukų šeimininkų klaida ir ta, kad jam leidžiama viskas, tačiau po kurio laiko šeimininkas pavargsta taip gyventi, pastebi, kad su šuniu nebesusitvarko ir taip nutinka ne todėl, kad šuo blogas, o todėl, kad taisyklės nebuvo įvestos arba nebuvo jų nuosekliai laikomasi. O kai nėra nuoseklumo – nėra ir jokio rezultato.

Kaip padėti suaugusiam šuniui, kuris buvo traumuotas, ypač kai yra paimtas iš prieglaudos?

Pati turiu šunį iš prieglaudos, su jais reikia laiko ir svarbiausia kurti situacijas, kurios parodytų šuniui, jog jis yra saugus šalia jūsų. Nereikia pradėti iškart jo visur vestis, įvertinkite, ar jis tam pasiruošęs. Prieš tai galite daugiau pasivaikščioti aplink namą ar kieme, kur padėsite šuniui jumis pasitikėti. Kartais žmonės galvoja, kad šuo iš prieglaudos bus prastesnis, tačiau to niekada nebus. Šunys iš prieglaudos yra išduoti, palikti arba pabėgę ir neberadę namų, tad nereikia jų nurašyti, kaip tokių, kurie „turės problemų“. Yra tokių šunų iš prieglaudos, kurie pamiršta visas problema ir tampa paklusnūs ir labai geri kompanjonai.