Įdomu

Į Pietų ašigalį išvykęs keliautojas: visuomet gali rasti kelią, o visa kita tėra apsimetinėjimas

Kol skaitote šį tekstą – ekstremalaus sporto entuziastas, verslininkas Darius Vaičiulis keliauja į Pietų ašigalį. Šiemet – lygiai 110 metų, kai Pietų ašigalį pasiekė pirmasis žmogus – Roalis Amundsenas. Vėliau tą patį maršrutą yra įveikę tik 49 žmonės. Netrukus prie jų prisidės ir D. Vaičiulis su pora kitų keliautojų. Šioje ekspedicijoje komanda kenčia šaltį, nenuspėjamas oro sąlygas, sunkų fizinį krūvį bei daugybę kitų iššūkių.


Tai – toli gražu ne pirmoji sudėtinga D. Vaičiulio kelionė. Su nemenkais iššūkiais tenka susidurti jau ne pirmą kartą, tačiau vyras įsitikinęs – svarbiausia neužsiciklinti ir negalvoti, kad yra labai sunku.

„Nepatartina žiūrėt į laikrodį ir skaičiuoti minutes, galvoti, kad reikia ištempti dar pusvalandį, dar pusvalandį. Iš tikrųjų geriausias vaistas nuo tokių sunkumų, tai jų stengtis nepajusti ir nepatirti – stengtis mėgautis tuo, ką darai. Aišku, tai tik teorija, o realybėje susiduri su įvairiais buitiniais ar fiziniais sunkumais, kai skauda ir vos gali atsistoti. Visada mėgstu pabrėžti, kad nuovargis yra psichologinė būsena. Aišku, jei jau pradeda traukti raumenis dėl kažkokių elementų stokos, tai reikia suprasti, kad tiesiog jau esi išnaudojęs savo kūno resursus. Tad svarbu ir mityba, ir teisinga rutina, juk ir sveikata bet kuriuo metu gali sustreikuoti. Tokiose sąlygose liga jau nebus išgydoma, tektų nutraukti ekspediciją“, - sako D. Vaičiulis.

Paklaustas apie psichologinį pasiruošimą, keliautojas atskleidžia jokių ypatingų praktikų nedarantis, tačiau mėgstantis prieš keliones savo galvoje prasukti tarsi filmą, kuriame mato, kas svarbu, kas laukia ir kam reikia pasiruošti. „Kuo labiau tau pažįstama aplinka, tuo lengviau joje išgyventi. Tiesiog bandau apmąstyti, kokios situacijos laukia, detaliai įsivaizduoju kiekvieną dieną. Blaškymasis kainuoja ir laiko, ir jėgų, tad reikia tiesiog žinoti, ką darai.“

Ką iš šių ekstremalių pomėgių galima panaudoti versle? Anot D. Vaičiulio – pasiruošimą ir ramybės jausmą. „Reikia stengtis nepanikuoti. Tai ne visada pavyksta, tačiau reikia labai racionaliai žiūrėti į įvairiausius iššūkius ir visada žinoti, kad yra išeitis. Nėra situacijos, kuri būtų visiškai beviltiška. Versle būna, kad kartais svyra rankos, tai reikia arba viską mesti, arba stengtis padaryti“, - šypsosi vyras.

Ne paslaptis, kad dažnas randa daugybę pasiteisinimų, kodėl nėra laiko net pradėti sportuoti, ką jau kalbėti apie didžiulius iššūkius bei svajones. Juk spaudžia darbinės atsakomybės, rutina ima suktis aplink biurą ir namus, kur laukia šeima. Anot D. Vaičiulio – visuomet gali rasti kelią, jei labai nori, o visa kita tėra apsimetinėjimas. „Reikia daryti tai, kas tau patinka ir net atidėti negalima! Dažnai galvoji, kad po metų ar dviejų įgyvendinsi kokią svajonę, o tuomet praeina dešimtmetis ir pamatai, kad situacija iš principo niekuo nepasikeičia. Reikia daryti arba neverkšlenti, kad nėra laiko. „Labai noriu bėgioti, bet nėra laiko“. Kas čia per pasakymas? Reiškia, kad ne taip labai norisi. Ar mus buitis priverčia dėl maisto dirbti? Negalime, nes neišgyvensime? A. Maslow piramidė turi prasmę – kol neturime valgyti, tai turime dirbti, bet kalbant apie poreikių dalį, tai galime leisti sau juos realizuoti, kai negresia badas ar sušalti.“