Įdomu

Urtė Neniškytė: 3 kertiniai motyvacijos aspektai 

„Centrinė molekulė mūsų motyvacijoje yra neuronešiklis dopaminas, kuris veikia mūsų smegenyse. Jis yra gana įdomus, nes tai yra viena molekulė, gaminama tik viename smegenų centre, bet ji lemia iš esmės viską, ką mes renkamės daryti ar nedaryti. Ir jei galvojame apie tai, kaip mes galime motyvuotis, tai klausimas yra apie tai, kaip mums palaikyti didesnį dopamino lygį smegenyse“, – sako neuromokslininkė Urtė Neniškytė.

„Dopamino gniaužtai: kaip tapti ir išlikti motyvuotiems“ mokymus vedanti lektorė išskiria 3 kertinius motyvacijos aspektus:


1. Iš esmės mes savo dopamino lygį, ir paraleliai motyvaciją, galime užsiauginti patirdami sėkmę. Mus iš tiesų motyvuoja tik sėkmė, nors kartais gali atrodyti, kad motyvuoja ir nesėkmės, iš tiesų mus motyvuoja anksčiau patirta sėkmė ir tuomet netgi patirtos nesėkmės neleidžia nuleisti rankų. Kai mums pavyksta atlikti užduotis ar tam tikrus darbus, gauname atpildą, kuris gali būti labai įvairus: tai gali būti psichologinis atpildas, geras atlyginimas, pripažinimas ar pan. Tokiu būdu mes iš esmės auginame dopamino lygį. Kai kažką padarome ir mums pasiseka – iš karto atsiduriame labiau motyvuotoje būsenoje bet kam, ko imtumėmės veikti. Taigi, organizuodami savo darbą per patiriamą sėkmę, mes galime padėti sau tapti labiau motyvuotais.


2. Labiausiai motyvuoti mes esame tada, kai pasiekiame daugiausiai. Įprastai daugiausiai pasiekiame tose situacijose, kuriose įgyvendiname kažką sunkaus, dėl ko nebuvome tikri, į ką reikėjo įdėti labai daug pastangų, stengėmės, padarėme ir tada apima tas nuostabus jausmas, kurį visi žinome: „Valio mums pavyko!“. Patiriame dopamino pliūpsnį smegenyse, kuris mus apdovanoja tuo jausmu. Įprasta ir normalu, kad tuo metu, kai mes pabaigiame kažkokį didelį darbą – esame linkę pailsėti. O jei į tai pažiūrėsime iš motyvavimo pusės, tai būtent tada mes esame labiausiai motyvuoti. Tai nereiškia, kad iškart turime imtis visų darbų, bet tai yra tas taškas, kai mes labiausiai tikime savimi ir kuriame galime svajoti, ką dar galime nuveikti. Tad reikia tos akimirkos nepaleisti iškart, kai mums pavyko kažkas didelio, nes tada dopamino kiekis smegenyse pats didžiausias.


3. Dopaminas išsiskiria mums patyrus sėkmę, tad turime labai aiškiai subalansuoti ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus. Nors ilgalaikiai tikslai mums yra svarbūs, kad žinotume savo kryptį, tačiau jie mus motyvuoja gana sunkiai. Juk jei patirsime sėkmę kartą per penkerius metus, tai iš ko mes gyvensime visus tuos penkerius metus? Būtent kiekvieno mėnesio, savaitės ir dienos tikslai sudaro galimybę patirti sėkmę, pajausti, kad man sekasi ir per tai išlikti motyvuotoje būsenoje nuolat, o ne tik tais kartais, kai įvykdome kažką labai didelio. Taigi, svarbu aiškiai apsibrėžti trumpalaikius tikslus ir įsivardyti sau, kai pavyksta juos pasiekti. Reikia ir pačiam atkreipti dėmesį, o jei kalbame apie komandą, tai labai svarbu, kad komandos lyderis pastebėtų, jog judame į priekį ir mums sekasi.

Anot U. Neniškytės, mūsų motyvacija nuolat keičiasi, ji keičiasi ir per dieną, ir savaitės dienomis, pavyzdžiui, trečiadieniais motyvacija yra dažniau didesnė nei pirmadieniais. „Taip pat keičiasi ir metų laikais, o ir mūsų veikla niekada nėra tolygi, mes negyvename visiškai rutininėmis aplinkybėmis, tad tie svyravimai yra natūralūs. Kitas klausimas, ar reikia išlikti motyvuotiems visada? Atsakymas – ne, motyvuotiems mums reikia būti tada, kai mes turime, kam tą motyvaciją tikslingai išnaudoti. Čia turbūt ir yra paslaptis, kad nemanytume, kad visada turime būti geriausios formos. Jos reikia tuo metu, kai mes turime kažkokių iššūkių, kuriems reikia motyvacijos, kad galėtume su jais susidoroti, va tada ir klausimas, kaip pakelti motyvaciją iki tiek, kiek reikia“, – sako mokslininkė.


Kalbėdama apie save U. Neniškytė neslepia, kad ji, kaip ir visi, kartais jaučiasi demotyvuota. „Faktas, kad man ne viskas gyvenime pasiseka ir didžiausia demotyvacija atsiranda tuomet, kai aš kažką dariau, dėjau daug pastangų ir man nepasisekė. Tuomet natūrali smegenų reakcija yra tokia, kad čia yra visiškai beviltiška ir viską reikia mesti, atsitraukti ir kažką keisti iš principo. Ta pirmoji, instinktyvi reakcija visada bus tokia, kad viskas nesąmonė, neverta daryti – tai tikrai labai stipri emocinė atmetimo reakcija, bet mes visi žinome, kad brandus žmogus nepriima tokių sprendimų ir nemeta darbo, jei kažkas nepavyko vieną kartą. Vėliau reikėtų logiškai įvertinti, kiek dar yra prasminga į tai dėti pastangų. Nes tas yra labai svarbu, jei tu esi kažkur, kur niekada nepatiri sėkmės, tai tikrai nėra prasminga motyvuotis tai veiklai. Prasminga yra motyvuotis tai veiklai, kurioje mums sekasi ir kurioje mes galime kažką sukurti.“