Įdomu
Justina Klyvienė: įmonės, kurios nemąsto apie inovacijas, yra didelėje bėdoje
Justina, kaip nebijoti to žodžio „inovacija“? Dažnam gali atrodyti, kad ne jam kurti inovacijas.
Kas tos inovacijos?
Labai dažnai man žmonės sako, kad, žinai, mes visai ne apie inovacijas. Mes kažką darome, bet čia iki tų inovacijų… Ir dažnai įsivaizduoja, kad tai kažkoks kosminis laivas. Iš tiesų dauguma inovacijų yra kažkas naujo ar netaikyto esamam produktui šioje rinkoje. Gal kažkur jau yra tas dalykas, bet jūs savo kompanijoje to netaikėte ar Lietuvos rinkoje to nebuvo. Kalbant apie radikalias inovacijas, tai pasaulyje tokios sudaro 10-15 proc. Didžioji dalis inovacijų yra tiesiog esamų produktų ar paslaugų patobulinimai, pridedant naujus funkcionalumus, technologijas, keičiant verslo modelius. Visi mes esame „apie inovacijas” - kuo beužsiimtume, mes galime taikyti tuos principus ir metodus.
Kokie tai metodai ir principai? Kokia ėjimo inovacijų keliu pradžia?
Metodų yra daug. Pirmiausia reikėtų atsistoti į kliento batus. Jei norime kažką patobulinti, tai galvokime ne iš savo perspektyvos, o ką mūsų klientas ar kitos suinteresuotos šalys mąsto. Tuomet galėtų sekti problemos apsibrėžimas, idėjų generavimas. Manau, kad inovacijų srityje idėjos yra labai sureikšmintos. Taip, jos yra vienas pagrindinių turtų įmonėje, bet jos nėra pagrindinis turtas. Pagrindinis turtas yra problema. Jei turime aiškiai identifikuotą problemą, kurią norime išspręsti, tai neabejoju, kad daugelis kompanijų turi tuos talentus, motyvuotus ir gerus žmones, kurie tas idėjas tikrai sugeneruos. Bet bėda tame, kad mes pradedame spręsti neegzistuojančias problemas, nes kažkas turi idėją, nusprendžia daryti, bet po to ta idėja žlunga, nes nepagalvojome, kokią problemą bandome išspręsti.
Koks tavo didžiausias ir įdomiausias iki šiol inovacijų projektas prie kurio teko prisidėti?
Vilniaus miestas neseniai laimėjo 1 mln. JAV dolerių „Bloomberg Philanthropies“ merų iššūkyje. Man teko dirbti su šia komanda. Nebuvau komandos dalis pirmąjame etape, kur Vilniaus miestas turėjo puikią idėją, kurią pateikė šiam konkursui ir iš virš 630 dalyvių buvo atrinktas tarp 50 finalininkų. Aš prie miesto komandos prisijungiau būtent nuo šio etapo. Mes dirbome keturis intensyvius mėnesius po 8 valandas ir daugiau per savaitę. Dirbome sprintais – turėjome juos keturis. Pirmas buvo skirtas atsistojimui į kliento batus, antras – idėjos tobulinimui ir idėjos testavimui, trečias buvo prototipo testavimui, ketvirtas – idėjos tobulinimui ir galutiniam projekto pateikimui.
Vilnius siekė išplėsti mokymosi erdves ir paversti miestą atvira mokymosi erdve. Mes darbavomės vasarą – nei moksleivių, nei mokytojų nebuvo taip lengva sutikti, bet komanda buvo tiesiog nenugalima! Jie susidarė visą sąrašą su kuo nori pasikalbėti, kokias suinteresuotas šalis įtraukti, ir ne tik standartines, bet ir apie tėvus kalbėjome, ir apie vienišas mamas, apie tautines mažumas ir t.t. Su visais komanda susitikinėjo tam, kad identifikuotų kuo skirtingesnį požiūrį į mokymąsi, kylančius iššūkius ir iš to generavo idėją, ką toliau daryti. Antras etapas buvo bendrakūrybos sesijos. Kai komanda išsiaiškino, kokie yra vartotojų poreikiai, pagalvojo, kokia yra idėja, nepuolė nieko įgyvendinti, bet vėl pasikvietė 25 mokytojus iš skirtingų Vilniaus mokyklų, kalbėjosi apie idėjos įgyvendinimą. Ir tik tada jie kūrė labiau apčiuopiamą prototipą. Per visą projekto laikotarpį komanda ištestavo tris prototipus: pirmasis buvo idėjų kortelės pokalbiams su mokiniais. Antrasis – popierinis platformos prototipas, kur su mokytojais vyko pokalbis, o galiausiai trečias – poros savaičių pilnos sistemos testavimas su pasirinktomis penkiomis mokyklomis.
Mane žavėjo, kaip komanda visą laiką darbus skirstėsi po lygiai. Aš matau kaip dirba tarptautinės komandos, labai dažnai ir Lietuvoje kalbu apie asmeninę atsakomybę. Inovacijos susikuria, kai mes vienas kitam ne deleguojame, o kai sakome: žinai, aš tą padarysiu. O susitikus po savaitės jau viskas padaryta. Tai ir buvo didžiausias žavesys, kad buvo daug iššūkių kaip, pavyzdžiui, pandemija, bet darbai buvo padaryti.
Jautei, kad pinigai ir tikėjimas, kad gali juos laimėti buvo varomasis variklis?
Maždaug per vidurį supratau, kad tikrai dideli šansai laimėti. Kai pamačiau, kad komanda niekada nepasiduos. Ar pinigai buvo motyvatorius? Paskutinėmis savaitėmis sakėme, kad nesvarbu, kaip pasibaigs konkursas, dalinsimės su kitais, kaip viską darėme, nes to proceso, kurį praėjo Vilniaus miesto savivaldybė, tai geriausiuose pasaulio universitetuose moko. Kitas dalykas – vis tiek bandysime įgyvendinti, nes procesas buvo tiek smulkus ir tikslus, kad iki veiksmų plano buvome priėję. Buvo tokia stipri komanda, kad nebe piniguose laimė (juokiasi).
O kas įmonėms turėtų būti vidinis motyvatorius inovacijai?
Bijau pagalvoti, kad yra įmonių, kurios nemąsto apie inovacijas, nes jos yra didelėje bėdoje. Neinovuoti tiesiog neįmanoma, nes viskas keičiasi milžinišku greičiu. Kas turi motyvuoti? Tu dirbi įmonei, kuri kuria vertę, tai tave turi motyvuoti tas vertės kūrimas klientams. Jei nori nedingti iš rinkos, tai jau vakar turėjai pradėti keistis ir galvoti apie inovacijas. Paprastas pavyzdys, paauglystėje turėjau pirmąjį kompiuterį visame rajone, o šiandien mes kompiuterį vairuojame. Ir nepraėjo labai daug metų, kad viskas pasikeistų. Man dažnai klientai iš didesnių įmonių sako, ai, žinai per 10 metų nieko nepasikeis. Gali daug kas pasikeisti. Dabar esu Lisabonoje, stebiu aplinką, pavyzdžiui, visas maistas, kurį biure valgo, jis jau buteliukuose – viskas paruošta, kad nebereikėtų galvoti, taip pat įėjimas į biurą implantuotas darbuotojams į rankas. Tai pas mus dar tas ateis, čia dvi valandos skrydžio ir pasaulis jau yra kitoks. Galvoti, kad ateitis neateis taip greit – yra naivoka. Tai mano pasiūlymas, jei jus motyvuoja vertė, kurią kuriate klientams – pradėkite galvoti apie inovacijas.
Nuo ko pradėti?
Dažnai žmonės sako, kad inovacijos jiems brangu, tai bent jau pradėkite žiūrėti tendencijas, kas jūsų srityje vyksta. Savo „Go Forward Academy“ mokymuose apie jas ir kalbu. Dar vienas momentas yra galvojimas apie ekosistemą. Kokie partneriai mus supa? Kokią ekosistemą mes turime? Jei mes matome, kur pasaulis suka, kokioje mes bendruomenėje veikiame, tai labai svarbu savo bendruomenei suteikti įrankius. Tai yra metodikos ir žingsniai, kurių galima išmokyti žmones, kad jie būtų savarankiški ir mokėtų tuos įrankius naudoti. 80 proc. iš mano darbo aplinkos žmonių nėra kalbinę savo klientų – net tokius paprastus dalykus galima mokytis. Ką jau kalbėti apie kūrybiškumą, idėjų generavimą, kuris yra raumuo ir turime jį treniruoti nuolat. Taip pat svarbus nuoseklumas – inovacijos per naktį negimsta. Kad ir kokia mintis būtų stebuklinga, mums reikėtų laiko jai įgyvendinti. Jei atėjome į vieną sesiją ir galvojame, kad kažką padarėme, išėjome ir jau esame inovatyvūs, daug pasiekę, tai turbūt taip neatsitiks. Mane džiugina, kad vis daugiau įmonių Lietuvoje tai supranta. Jie ateina ir klausia, ką galima padaryti, kokią programą, kokį kursą? Jie nebesitiki, kad per 2-3 val. įvyks stebuklas. Prieš 5-7 m. tikrai taip buvo, įmonės manė, kad inovacijos turi gimti per naktį. Inovacijos yra didžiulis pokytis, ne tik žmonių galvose ir kompetencijose, bet ir organizacijos procesuose.
Justinos Klyvienės mokymus rasite ČIA.
Labai dažnai man žmonės sako, kad, žinai, mes visai ne apie inovacijas. Mes kažką darome, bet čia iki tų inovacijų… Ir dažnai įsivaizduoja, kad tai kažkoks kosminis laivas. Iš tiesų dauguma inovacijų yra kažkas naujo ar netaikyto esamam produktui šioje rinkoje. Gal kažkur jau yra tas dalykas, bet jūs savo kompanijoje to netaikėte ar Lietuvos rinkoje to nebuvo. Kalbant apie radikalias inovacijas, tai pasaulyje tokios sudaro 10-15 proc. Didžioji dalis inovacijų yra tiesiog esamų produktų ar paslaugų patobulinimai, pridedant naujus funkcionalumus, technologijas, keičiant verslo modelius. Visi mes esame „apie inovacijas” - kuo beužsiimtume, mes galime taikyti tuos principus ir metodus.
Kokie tai metodai ir principai? Kokia ėjimo inovacijų keliu pradžia?
Metodų yra daug. Pirmiausia reikėtų atsistoti į kliento batus. Jei norime kažką patobulinti, tai galvokime ne iš savo perspektyvos, o ką mūsų klientas ar kitos suinteresuotos šalys mąsto. Tuomet galėtų sekti problemos apsibrėžimas, idėjų generavimas. Manau, kad inovacijų srityje idėjos yra labai sureikšmintos. Taip, jos yra vienas pagrindinių turtų įmonėje, bet jos nėra pagrindinis turtas. Pagrindinis turtas yra problema. Jei turime aiškiai identifikuotą problemą, kurią norime išspręsti, tai neabejoju, kad daugelis kompanijų turi tuos talentus, motyvuotus ir gerus žmones, kurie tas idėjas tikrai sugeneruos. Bet bėda tame, kad mes pradedame spręsti neegzistuojančias problemas, nes kažkas turi idėją, nusprendžia daryti, bet po to ta idėja žlunga, nes nepagalvojome, kokią problemą bandome išspręsti.
Koks tavo didžiausias ir įdomiausias iki šiol inovacijų projektas prie kurio teko prisidėti?
Vilniaus miestas neseniai laimėjo 1 mln. JAV dolerių „Bloomberg Philanthropies“ merų iššūkyje. Man teko dirbti su šia komanda. Nebuvau komandos dalis pirmąjame etape, kur Vilniaus miestas turėjo puikią idėją, kurią pateikė šiam konkursui ir iš virš 630 dalyvių buvo atrinktas tarp 50 finalininkų. Aš prie miesto komandos prisijungiau būtent nuo šio etapo. Mes dirbome keturis intensyvius mėnesius po 8 valandas ir daugiau per savaitę. Dirbome sprintais – turėjome juos keturis. Pirmas buvo skirtas atsistojimui į kliento batus, antras – idėjos tobulinimui ir idėjos testavimui, trečias buvo prototipo testavimui, ketvirtas – idėjos tobulinimui ir galutiniam projekto pateikimui.
Vilnius siekė išplėsti mokymosi erdves ir paversti miestą atvira mokymosi erdve. Mes darbavomės vasarą – nei moksleivių, nei mokytojų nebuvo taip lengva sutikti, bet komanda buvo tiesiog nenugalima! Jie susidarė visą sąrašą su kuo nori pasikalbėti, kokias suinteresuotas šalis įtraukti, ir ne tik standartines, bet ir apie tėvus kalbėjome, ir apie vienišas mamas, apie tautines mažumas ir t.t. Su visais komanda susitikinėjo tam, kad identifikuotų kuo skirtingesnį požiūrį į mokymąsi, kylančius iššūkius ir iš to generavo idėją, ką toliau daryti. Antras etapas buvo bendrakūrybos sesijos. Kai komanda išsiaiškino, kokie yra vartotojų poreikiai, pagalvojo, kokia yra idėja, nepuolė nieko įgyvendinti, bet vėl pasikvietė 25 mokytojus iš skirtingų Vilniaus mokyklų, kalbėjosi apie idėjos įgyvendinimą. Ir tik tada jie kūrė labiau apčiuopiamą prototipą. Per visą projekto laikotarpį komanda ištestavo tris prototipus: pirmasis buvo idėjų kortelės pokalbiams su mokiniais. Antrasis – popierinis platformos prototipas, kur su mokytojais vyko pokalbis, o galiausiai trečias – poros savaičių pilnos sistemos testavimas su pasirinktomis penkiomis mokyklomis.
Mane žavėjo, kaip komanda visą laiką darbus skirstėsi po lygiai. Aš matau kaip dirba tarptautinės komandos, labai dažnai ir Lietuvoje kalbu apie asmeninę atsakomybę. Inovacijos susikuria, kai mes vienas kitam ne deleguojame, o kai sakome: žinai, aš tą padarysiu. O susitikus po savaitės jau viskas padaryta. Tai ir buvo didžiausias žavesys, kad buvo daug iššūkių kaip, pavyzdžiui, pandemija, bet darbai buvo padaryti.
Jautei, kad pinigai ir tikėjimas, kad gali juos laimėti buvo varomasis variklis?
Maždaug per vidurį supratau, kad tikrai dideli šansai laimėti. Kai pamačiau, kad komanda niekada nepasiduos. Ar pinigai buvo motyvatorius? Paskutinėmis savaitėmis sakėme, kad nesvarbu, kaip pasibaigs konkursas, dalinsimės su kitais, kaip viską darėme, nes to proceso, kurį praėjo Vilniaus miesto savivaldybė, tai geriausiuose pasaulio universitetuose moko. Kitas dalykas – vis tiek bandysime įgyvendinti, nes procesas buvo tiek smulkus ir tikslus, kad iki veiksmų plano buvome priėję. Buvo tokia stipri komanda, kad nebe piniguose laimė (juokiasi).
O kas įmonėms turėtų būti vidinis motyvatorius inovacijai?
Bijau pagalvoti, kad yra įmonių, kurios nemąsto apie inovacijas, nes jos yra didelėje bėdoje. Neinovuoti tiesiog neįmanoma, nes viskas keičiasi milžinišku greičiu. Kas turi motyvuoti? Tu dirbi įmonei, kuri kuria vertę, tai tave turi motyvuoti tas vertės kūrimas klientams. Jei nori nedingti iš rinkos, tai jau vakar turėjai pradėti keistis ir galvoti apie inovacijas. Paprastas pavyzdys, paauglystėje turėjau pirmąjį kompiuterį visame rajone, o šiandien mes kompiuterį vairuojame. Ir nepraėjo labai daug metų, kad viskas pasikeistų. Man dažnai klientai iš didesnių įmonių sako, ai, žinai per 10 metų nieko nepasikeis. Gali daug kas pasikeisti. Dabar esu Lisabonoje, stebiu aplinką, pavyzdžiui, visas maistas, kurį biure valgo, jis jau buteliukuose – viskas paruošta, kad nebereikėtų galvoti, taip pat įėjimas į biurą implantuotas darbuotojams į rankas. Tai pas mus dar tas ateis, čia dvi valandos skrydžio ir pasaulis jau yra kitoks. Galvoti, kad ateitis neateis taip greit – yra naivoka. Tai mano pasiūlymas, jei jus motyvuoja vertė, kurią kuriate klientams – pradėkite galvoti apie inovacijas.
Nuo ko pradėti?
Dažnai žmonės sako, kad inovacijos jiems brangu, tai bent jau pradėkite žiūrėti tendencijas, kas jūsų srityje vyksta. Savo „Go Forward Academy“ mokymuose apie jas ir kalbu. Dar vienas momentas yra galvojimas apie ekosistemą. Kokie partneriai mus supa? Kokią ekosistemą mes turime? Jei mes matome, kur pasaulis suka, kokioje mes bendruomenėje veikiame, tai labai svarbu savo bendruomenei suteikti įrankius. Tai yra metodikos ir žingsniai, kurių galima išmokyti žmones, kad jie būtų savarankiški ir mokėtų tuos įrankius naudoti. 80 proc. iš mano darbo aplinkos žmonių nėra kalbinę savo klientų – net tokius paprastus dalykus galima mokytis. Ką jau kalbėti apie kūrybiškumą, idėjų generavimą, kuris yra raumuo ir turime jį treniruoti nuolat. Taip pat svarbus nuoseklumas – inovacijos per naktį negimsta. Kad ir kokia mintis būtų stebuklinga, mums reikėtų laiko jai įgyvendinti. Jei atėjome į vieną sesiją ir galvojame, kad kažką padarėme, išėjome ir jau esame inovatyvūs, daug pasiekę, tai turbūt taip neatsitiks. Mane džiugina, kad vis daugiau įmonių Lietuvoje tai supranta. Jie ateina ir klausia, ką galima padaryti, kokią programą, kokį kursą? Jie nebesitiki, kad per 2-3 val. įvyks stebuklas. Prieš 5-7 m. tikrai taip buvo, įmonės manė, kad inovacijos turi gimti per naktį. Inovacijos yra didžiulis pokytis, ne tik žmonių galvose ir kompetencijose, bet ir organizacijos procesuose.
Justinos Klyvienės mokymus rasite ČIA.